Šiandien nuo ryto žiniasklaida vaitoja nedarbo rodikliu - 18,3 proc. 18,3 proc.?! Nurimkime, jis tikrai nėra toks didelis. Dalis tų procentų atstovų yra šešėlyje. Grįžo į vokelius arba tiesiog veža kontrabandą (vakar siūlė įvežtinio Jack’o už labai pigiai). Pasauli, ramiai, mums geriau nei rodo statistika!
Savaitgalį prie vieno sarkastiško intelektualaus, gausaus valgių ir gėrimų stalo buvo juokaujama, esą “jaunimo” kategorijos amžius vis didinamas, ir tuoj priartės prie pensijinio. Vadinasi nuolat būsime globojami ir remiami valstybės. Prie to paties stalo buvo džiaugiamasi, kad emigracija išvalė šalį nuo visokiausio plauko nevykėlių.
Ten pat buvo nuogastaujama, kad šalyje vargiai yra 20 proc. proto turinčių, įdomių žmonių. Kas atsitiko dėsniui? Juk jei jų yra bent 20 proc. - jie turėtų priimti 80 proc. Lietuvos ateitį kuriančių sprendimų. Protingi žmonės - tinkami sprendimai, tiesa? Kodėl tuomet ištisas naktis galime leisti su kvaituliu pasakodami kreivų ir absurdiškų sprendimų, kurie priimami valstybės institucijose atvejus? Read more…
Į paskaitos patalpas buvo sunku įeiti. Pasitaikė vietoje pirkusių visas dvi lietuviškai išleistas knygas. Lrytas.lt maloningai pateikia Vilniuje vykusios paskaitos vertimą, kurį gana simboliška skaityti reklaminių skydelių mirgėjimo apsuptyje (išvengti jų galite skaitydami spausdinti skirtą versiją).
Žemiau - iš konteksto ištrauktos mintys, kurios, žinoma, atstoti visumos negali. Labiausiai iš jų visų man patiko paskutinė.
Mes visada galime padaryti daugiau. Kad ir ką darytume, lieka tas kartus jausmas, nuojauta, kad kažką be reikalo apleidome.
Kita vertus, mes beviltiškai ieškome pasiteisinimų. Labai retai sakome – nepadariau, nes nenorėjau. Mums daug labiau patinka sakyti, nepadariau, nes negalėjau. Taip sąžinė šiek tiek aptyla. Ne visiškai nutyla, bet tampa tylesnė.
Sakyčiau, kad optimistai yra žmonės, manantys, kad gyvename geriausiame iš įmanomų pasaulių, o pesimistai įtaria, kad šie optimistai gali būti teisūs. Read more…
Sykį rugsėjo 1-osios šventėje būdama 12-tokė verkiau graudžiom ašarom. Verkiau žiūrėdama į pirmokus ir galvodama - Dievuliau, kiek šitoms nekaltoms sieloms reikės patirti! Kiek energijos skirti savo pozicijos užkovojimui, kiek pozityvios ir negatyvios bekovojant gauti. Visuomenė ir gražus, ir negražus darinys. Šiems kontrastams viename apibūdinti nerandu tikslesnio pasakymo nei iš gero britų filmo atėjęs “It always comes with the package”. Užtat kiek pirmų kartų laukia tų pirmokėlių!
Kalbant apie žinias, žinojimą - jie turi vieną keistą sąvybę: juos nebūtinai lydi paprasta žmogiška laimė ir ramybė. Minties neplėtosiu, paliksiu tai jums patiems šį lietingą vakarą.
O prasidedant naujam sezonui noriu palinkėti šilumos ir kiekvienam padovanoti po mažą apvalų veidrodėlį su lapeliu “Tavo gyvenimą kuria jis ir tik jis”. Pažiūrėkite į jį kaskart kai pradėsite burnoti ant prasto oro, valdžios, vis neatsigaunančios rinkos, prisiimtų paskolų ir ligų.
Žinojimas, kad savo pasaulį susikūri pats išlaisvina ir nuspalvina. To ir linkiu.
Dažnai burbu apie visuomenės kaip struktūros nesusipratimą. Bet pastaruoju metu daug gražių jos apraiškų teko stebėti. Štai Zita Kelmickaitė reportaže rodė kaimo bendruomenių suvažiavimą. Pamažu stiprėja nevyriausybinis Lietuvos sektorius. Gražu. Sekmadienį stebėjau tuoktuves bažnyčioje. Susitinka du individai, gyvena kompromisuose, prisižada amžina meile, bendruomenė iškėlusi rankas laimina. Gražu. Sėdi paryčiais 16 aukšte, žiūri į ūkanotas Vilniaus šviesas, kiekviena švieselė - žmogus. Susibūrė į vieną vietą, gyvena, dalinasi energija. Gražu. Nuostabu netgi, sakyčiau.
Puikusis Vilnius per ilguosius savaitgalius taip ištuštėja, kad net turistai pasimeta. Kaip Romoje rugpjūčio mėnesį. Manau, kad jis (Vilnius) jaučiasi kaip kokia daugiavaikė motina - mylimi tie vaikai, bet be jų kartais pailsėti taip ramu ir gera. Pakvepuoja miestas, atsinaujina ir su nauju meilės pliūpsniu pasitinka sugrįžtančius vaikus.
Šiandien gatvėje susidūriau su nauja išmaldos prašymo metodika. Lietuvis jaunuolis, lenkų turistams rodė sutvarstytą savo koją ir suvietinta lenkų kalba aiškino, kad “čia, Lietuvoje, mums lenkams tokios procedūros kainuoja net 550 Lt - sušelpkite saviems”.
Sklinda kalbos apie D.Grybauskaitės bauginantį skambutį A.J.Bačkiui, esą, kad jau atsisakė A.M.Brazauską įsileisti į Katedrą, bandė užhipnotizuoti, kad pamirštų žemės grąžinimo ir kitus aktualius klausimus.
Anądien su draugu kalbėjome apie tai, kad ateina akimirka, kai visos problemos pasidaro menkos, nes visos jos vienaip ar kitaip išsprendžiamos. Suvoki ir palengvėja. Tiesa sudėtingiau su tomis, kurios susijusios su žmonėmis, jų lūkeščiais, įnoriais, užsispyrimais ir kitokiu gyvenimo jutimu.
Sekmadienį paėmiau paskaitinėti IQ. Fantastiškas žurnalas, toks gaivus, kitoks. Bent forma. Ir paskaityti yra ką. Giriu. Reikia nusipirkti naują numerį. Bet gal gaivu buvo, nes varčiau stogo terasoje. Gal. Read more…
Pirmadienį, gegužės 31 d. vyks pirmasis iš brandos egzaminų. Reitingo skelbimo kontekste pasidomėjau. Ar gi ne absurdo teatras, kad kelių dienų protinio aktyvumo rezultatai lems, hiperbolizuojant, visą gyvenimą? Tokia tai buvimo sistemoje kaina. Ką Jūs patartumėte pasimetusiam abiturientui? Kur stoti? Pavasarį dauguma profesorių sulaukia galybės skambučių su tokiu klausimu. Vienas prisipažino ką patariantis - rinktis tiesiog vietas su didele senosios profesūros koncentracija. Norėčiau užsiminti apie neprotinius dalykus - aplinką ir mentalitetą.
Vieną sekmadienį Katedroje vaikų mišių metu kunigas vaizdžiai aiškino savo mažiesiems klausytojams apie tai, kuo skiriasi dievobaimingas ir nusidėjęs žmogus. Pastarasis, bažnyčios tarnautojo akimis žvelgiant, yra panašus į sulamdytą, kartais net purviną pinigą - atrodo nesmagiai, bet vertės vis tiek jame yra. Ar teisingas palyginimas? Vienai suaugusiai moteriai taip nepasirodė, ir, užuot pagarbiai tiesiog gestu paneigusi tokio palyginimo tinkamumą (lyg ir toks būtų stereotipiškai mandagus elgesys bažnyčioje), pradėjo garsiai prieštarauti, o nesulaukusi kunigo pritarimo - demonstratyviai ryžtingai nuėjo išėjimo linkui. Liberalėjame ar vis sunkiau tikime?
Visuomet džiūgaudavau ir kol kas vis dar džiūgauju, kad Lietuva yra ta šalis, kurioje virtualūs respondentai nėra nuvargę nuo konstruktyvaus savo nuomonės reiškimo. Džiaugiausi, kad jiems nereikia dovanoti didelių dovanų ir transparantais rėkti, kodėl nuomonės sakymas yra svarbus kuriant bendrą gėrį daugelyje sričių. Tačiau kaip ir daugelyje sričių, retas kuris atskiria tikrą daiktą nuo sintetinio. Pseudo tyrėjus nuo tyrėjų. Read more…
Per paskutinį mėnesį kelyje sutikau apytiksliai 15 porų dvynukų. Ženklas. Arba ne. Sutikusi vieną iš jų pagalvojau, kad aplinkui ženkliai dažniau išgirsti, kad gimė mergaitė, nei, kad gimė berniukas. Matyt, pick-up’erių šūkyje - “Jei neturi merginos, vadinasi kažkas turi jas dvi” - skaičių reikės padidinti.
Bet kas gi tokie tie pick-up’eriai? Tai vyrukai, kurie linksminasi kabindami merginas su galutiniu tikslu - permiegoti. Atrodytų, įprastas dalykas. Su juo žaismingai supažindina vaidybinis lėkšto turinio, bet geros formos rusų filmas “Пикап - съем без правил” (”Pikapas - kabinimas be taisyklių”). Bet šiek tiek pasidomėjus paaiškėjo, kad šis filmas ne iš eilinio piršto laužtas. Pikap’eriai ne šiaip atvejis, šis reiškinys Rusijoje jau vadinams judėjimu.
Šiandien visuomenės aptarimui pristatėme valstybinio sektoriaus darbuotojų tyrimo rezultatus, kurį anonsavome sausį dar vykstant apklausai. Žvelgiant į rezultatus, lietuviškumą atspindintis “gerai ten, kur mūsų nėra” įgauna įdomią konotaciją. Pavadinkime ją žvirblio-rankoje sindromu.
Valstybiniame sektoriuje dirbantiems piliečiams šiandien privatus sektorius atrodo ženkliai jaukesnis. Tik jaukumą tą, pasitaikius progai, retas kuris rinktųsi. Kodėl? Nes jaukume stabilumo nėra. O ši darbo vietos sąvybė nūdien - pati mylimiausia (su skaičiukais galite susipažinti pristatyme arba rezultatams skirtame puslapyje, tuo metu čia tik esminiai argumentai).
Privataus sektoriaus jaukumą formuoja galimybė gauti didesnį (57 proc.) arba ženkliai didesnį (20 proc.) atlyginimą ir geresnės karjeros perspektyvos (49 proc.).
Darbo valstybiniame sektoriuje trūkumai tokie:
Neatitinkančios lūkesčių (93 proc.), per paskutinius metus mažėjusios (60 proc.) arba ženkliai mažėjusios (37 proc.) pajamos.
Per paskutinius metus didėjęs darbo krūvis (58 proc.).
Netikrumas dėl galimybės išsaugoti darbo vietą per artimiausius metus (7 iš 10).
Ir vis gi visus juos nusveria viena esminė sąvybė:
Darbo vieta valstybiniame sektoriuje atrodo stabilesnė (8 iš 10 apklaustųjų).
Rezultate tik:
4 iš 10 pasitaikius progai pasinaudotų galimybe pereiti dirbti į privatų sektorių.
Įdomieji faktai
Dauguma apklaustųjų mano, kad taupyti valstybės biudžeto lėšas valstybės tarnautojų sąskaita - teisinga (smalsu tai, kad moterų tarpe taip manančių yra mažiau).
3 iš 10 apklaustųjų nurodė jaučiantys spaudimą iš privačiame sektoriuje dirbančių artimųjų, esą gyvena “jų sąskaita”.
Na, o atsakymų pasiskirstymą pasitenkinimo gyvenimu skalėje (pagal Diener) peržvelkite patys. grubiai apibendrinant - tik 1 iš 10 yra išties patenkintas savo gyvenimu…
Žvirblio-rankoje sindromas? Ar tik ne dėl jo ir esame ten kur esame, ir jau net nebenorime ten, kur mūsų nėra?..
P.S. Duomenys surinkti 2009 m. gruodžio ir 2010 m. sausio mėnesiais CAWI metodu. Tyrimą atliko socialinių ir rinkos tyrimų kompanija „Macroscope“. Tyrime dalyvavo 379 Lietuvos valstybinio sektoriaus darbuotojai.
Paskutinėmis savaitėmis paramos karuselė sukasi intensyviau nei paprastai. Pradėjome nuo Išsipildymo akcijos - 2 mln litų, sekmadienį UNICEF mokyklai Goro provincijoje surinkta daugiau kaip pusė milijono, o štai Haičiui suaukojome tik iki 100 gabalų. Kodėl? Todėl. Todėl, kad nebuvo koncerto, o reklama buvo galbūt kiek per gera vidurkiniam žmogui.
Šiandien į paštadėžę įkrito dar vienas prašymas: šeimai pervažiavo rankas, perveskite pinigų. Op, op, parašė Lietuvos rytas - štai jums ir pretekstas, o jei šeimos padėtis yra prasta ne dėl kokio konkretaus, įvardinamo ir įdomaus žiniasklaidai veiksnio - paramos kaip savo ausų nematysi. Nes nėra ką marketinguoti, jaučiamas objekto trūkumas, sakykim.
Ir jei sergi vėžiu, bet nebuvai prezidentas - niekas tau Facebook nekurs palaikymo grupės.
Na taip, Lietuvos statusas jau senokai iš paramos gavėjo pasikeitė į paramos teikėjo tarptautiniame popieriuje, kur šalims nemokamai skirstomi statusai. O per UNICEF koncertą greta Moore’o rezidavusi Prezidentė paklausta apie šąlančius vietinius vaikus pasakė:
Mūsų šalis turi nustoti stovėti ištiesta ranka ir suprasti, kad reikia dalytis, nes gyvename geriau.
Teisingai, prezidente! Nustokime stovėti - galime prigulti, kad būtų patogiau!
Ne pirmus metus paramos ir labdaros srityje dirbančios pozityviosios Erikos Lastovskytės paklausiau, kokie yra esminiai lietuvių rėmimo bruožai nūdien.
Žmonių polinkis remti kitus sustiprėjo, mano nuomone. Ypač kai kalbame apie tam tikras paramos gavėjų grupes. Lengviau žmonės duoda vaikų, neįgaliųjų ir gyvūnėlių reikalams. Kurti viešąjį gėrį yra labai svarbu, ne mažiau svarbu nei gelbėti iš bėdos, nes gali būti sukurtos priemonės, kurios padės išvengti bėdų ateityje. Štai tokiai kūrybai sunkiau rinkti paramą.
Dėl formų - šiandien Lietuvoje žmonės lengviau atiduoda daiktą nei pinigus, taigi manau padidėjo aukojimas daiktais, maisto produktais.
Akcijių metu žinoma aukojama daugiau, kadangi sukuriama komunikacijos kampanija, kurios metu atkreipiamas žmonių dėmesys į vieną ar kitą problemą. Daug lemia ir gera organizacijos reputacija bei jos žinomumas. Tokios pasaulinės organizacijos kaip “UNICEF” ar LIetuviškos “Gelbėkit vaikus” jau daug metų dirba ir yra užsitarnavę gerą vardą bei parodę apčiuopiamus veiklos rezultatus. Tokiu atveju paramos rinkimas ne tik akcijų metu yra sėkmingas. Žinomai patikimai organizacijai ir nuolatinius rėmėjus surasti yra daug lengviau.
Įprotis nuolat skirti paramą vienam ar kitam tikslui Lietuvoje dar nėra labai paplitęs, bet džiugu, kad situacija keičiasi į gerąją pusę. Vis daugiau atsiranda žmonių, kurie pasirenka projektą ar organizaciją ir nuolatos su jais draugauja, remia, dalyvauja veiklose.
Ir šiukštu nekurkite per gerų vidurkiniam žmogui reklamų, kaip kad ši:
